Istorija

Palangos orkestras – europietiškos tradicijos ir kultūros sergėtojas

Ketvirtadienio vakaras. Į Palangos Birutės parko rotondą žingsniuoja žavi senjorų pora – išdidžiai, neskubėdami, lyg tą darytų visą savo gyvenimą. Ir iš tiesų – jie turi savo suolą, mėgstamų kūrinių programą, pažįstamus orkestrantus, su kuriais labinasi, ir savo bei kaimynų proanūkius, prižiūrimus viena akimi.

Į „Orkestro vasaros“ koncertus ateinantys žmonės – šių dienų grafai. Solidūs klausytojai, mažieji šokėjai, smalsūs atradėjai ir susirūpinę kritikai... Tie vaikai nebūtinai užaugs dirigentais ar muzikais, bet tikrai apie tai bus pasvajoję, gal net pabandę, o vienas kitas dar už dešimtmečio papildys orkestro gretas. Per 65-erius Palangos orkestro gyvavimo metus taip nutiko ne kartą.

Kiekvienus savo gyvavimo metus Palangos orkestras pasitinka kitoks, tačiau išlieka visų svarbiausia – bendrystė ir pati muzika, kuria šis daugybę išbandymų išgyvenęs kolektyvas dalijasi be galo nuoširdžiai ir sąžiningai, kaip ir dera profesionalams ir tiems, kurie tęsia antrą šimtmetį kurorte gyvuojančią europietiškos kultūros tradiciją.

Būtinas kurorto atributas

Žinių apie muzikinį XX a. pradžios Palangos gyvenimą bei čia koncertavusius orkestrus bene pirmasis pateikė medicinos daktaras J. Sventochovskis (lenk. J. Świętochowski) straipsnyje „Palanga – pajūrio maudyklių vieta“, išspausdintame Poznanėje leisto lenkiško žurnalo „Medicinos naujienos“ (lenk. „Nowwiny Lekarskie“) 1901 m. gegužės numeryje. Jame rašoma: „Palangos svečių viešnagės paįvairinimui, kurorto valdyba kasmet pasirašo sutartį su labai geru Kuršo dragūnų pulko orkestru, kurį sudaro daugiau kaip trisdešimt asmenų. Minėtas orkestras groja du kartus per dieną miesto parke, porą kartų per savaitę prieš pietus ir pajūrio miške. Vasarą čia koncertuoja ir kitas labai simpatiškas, ypač tobulai išmokytas orkestras iš Plungės, kuris yra privati kunigaikščio Mykolo Oginskio nuosavybė ir, skirtingai nuo pirmojo, pasižymi išimtinai geru instrumentų derėjimu“.

Dar ankstyvesnius orkestrinės muzikos koncertus savo prisiminimuose „Połąga i Kretynga za życie mojego ojca“ („Palanga ir Kretinga mano tėvo laikais“) aprašo Grafo Felikso Tiškevičiaus sesuo Elena Tiškevičiūtė-Ostrovska: „Nuo liepos 1 dienos orkestras kasdien grieždavo pavėsinėje parke nuo septynių iki vienuoliktos vakaro. Muzikantai buvo kviečiami kasmet daugiausia iš Rygos, bet kartais nutikdavo, kad mano tėvas (Kretingos ir Palangos dvarų savininkas Juozapas Tiškevičius) atrasdavo gabių muzikantų tarp keliaujančių orkestrų. Jei toks orkestras pasirodydavo Kretingoje, tuomet mano tėvas liepdavo jiems kelias dienas repetuoti mūsų pavėsinėje. Kretingos publikai tai būdavo pramoga, o jei repeticijos pavykdavo, tuomet mano tėvas sudarydavo su jais sutartį vasaros sezonui Palangoje.“
Esama žinių, jog 1882 m. grafas subūrė dvaro orkestrą Kretingoje, kurio branduoliu tapo profesionalūs muzikantai, atvykę su šeimomis iš Čekijos. Orkestras koncertuodavo ir Palangos kurorte.

Po Pirmojo pasaulinio karo, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Palangoje kiekvieną vasarą koncertuodavo gerai visoje šalyje ir už jos ribų žinomų kapelmeisterių – Broniaus Jonušo ir V. Visockio vadovaujami orkestrai. Pirmasis Palangos burmistras dr. Jonas Šliūpas kas mėnesį iš kurorto iždo jiems mokėjo nemažus pinigus, sudarė geras darbo ir poilsio sąlygas. Koncertai kasdien vykdavo grafų Tiškevičių parke. Repertuare skambėdavo žymiausi klasikų kūriniai, populiari pučiamųjų muzika. Kurorte šie popietiniai orkestrų koncertai sukviesdavo poilsiautojus į parką. Specialiai orkestrų koncertams 1927 m. pastatyta rotonda.
Po Antrojo pasaulinio karo kelias vasaras Palangoje koncertavo pučiamųjų muzikos entuziasto Vito Žiliaus vadovaujamas Vilniaus kultūros ir poilsio parko pučiamųjų orkestras. Ten klarnetu grojo, o vėliau ir dirigavo dabartinio Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas Juozas Domarkas. Vėliau Vilniaus kultūros ir poilsio parko pučiamųjų orkestras tapo valstybiniu pučiamųjų orkestru „Trimitas“. Jo vadovas Romas Balčiūnas nepamiršdavo Palangos ir profesionaliu muzikavimu vis džiugindavo kurorto svečius, papuošdavo miesto renginius. Vasaromis pučiamųjų orkestro paradais, koncertais parko rotondoje vasarotojus džiugino ir Klaipėdos kultūros ir poilsio parko pučiamųjų orkestras, vadovaujamas Justino Jonušo.

Kurorto orkestro istorijos pradžia

Palangos miesto pučiamųjų instrumentų orkestro gimtadieniu laikomi 1953-ieji. Jau po poros metų kolektyvas pelnė pirmąjį pripažinimą. Nuo 1960-ųjų dalyvavo visose respublikinėse Dainų šventėse. Ten pučiamųjų orkestrų konkursuose iškovodavo pirmąsias arba prizines vietas. Orkestrui tuomet vadovavo pučiamųjų muzikos entuziastas Augustas Juška.
Tuo metu orkestre grojusio šviesaus atminimo Aleksandro Bogačionkos teigimu, Palangos orkestro įkūrėjas ir vadovas A. Juška buvo labai darbštus, „smetoninis“ žmogus: „Suprantama, visiems 25 orkestro muzikantams dviejų valandų koncertui Palangos parke reikėjo kantriai, ištvermingai stengtis repeticijose, sąžiningai „atidirbti“ pilniausią darbo dieną – po 7 valandas. Man, klarnetistui, širdimi nebuvo sunku, bet, – tai ne naujiena, – pūtikai anksti „atsisveikina“ su savo priekiniais dantimis. Bet, kaip žmonės tartų, „bus tų dantų!“
1961 m. Palangoje įkurtas profesionalus orkestras oficialiai gyvavo dvejus metus. Koncertiniai maršrutai pasiekdavo ne tik aplinkinius rajonus, bet ir kaimyninę Latviją. Žinoma, tęsta ir senoji tradicija – orkestro koncertai rengti ir Botanikos parko estradoje.
Net ir orkestrą panaikinus, muzikantai groti nemetė. Tik pirmajam vadovui A. Juškai išvykus dirbti į Kretingą, mėgėjiška veikla sustojo. „Nuliūdome, kai, taupant lėšas, Palangos vadovas Jonas Mičiūnas pranešė apie tai, jog „kuriam laikui pirmoji muzikinė Palangos banga – Pučiamųjų orkestras dėl lėšų stygiaus nutraukia profesionaliąją muzikinę veiklą“. Garbės žodis, aš tada nuliūdau ir beveik pasigailėjau, palikęs Vilnių, garsius bigbendus, profesionalo karjerą sostinėje, šimtus įspūdingų asmenybių, galimybes koncertuoti net Minsko „KoncertBalte“ ir, susigundęs galimybe ramiai gyventi, muzikuoti, gėrėtis šeimyniško dueto palaima ant Baltijos kranto, Palangoje. Tačiau vis dėlto likau”, – kalbėjo A. Bogačionka.
Naujas puslapis Palangos orkestro istorijoje atverstas 1978 m. Į Palangą, gavęs paskyrimą kaip Palangos pučiamųjų orkestro vadovas, atvyko dirbti Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų auklėtinis Romualdas Petraitis. Paradoksas – darbui paskyrimas gautas, tačiau tokio orkestro, galima sakyti, kaip ir nebuvo. Nors muzikantai susirinkdavo, pagrodavo, bet tai nepriminė tikro kolektyvo.
Anot R. Petraičio, pirmasis pasirodymas su Palangos orkestru įvyko per kažkurį paradą: „Pamenu, valdžios atstovai atsargiai pasiteiravo: „O ar jūs surinksite orkestrą?“ Kas beliko sakyti – žinoma, taip, nes juk toks mano darbas. Bet iššūkio surinkti muzikantus būta. Laimei, buvo likę išties nemažai gerų muzikantų iš šviesaus atminimo Augusto Juškos laikų. O jie – su charakteriu, ne taip greitai mane pripažino. Ir pareplikuodavo: „Pamanykit, atvažiavo. Daug čia tokių atvažiavę buvo, sakydavo, kad darysim orkestrą. O va Augustas, tai buvo tikrą orkestrą padaręs.“
Kadangi R. Petraitis kartu pradėjo dirbti ir kurorto muzikos mokykloje, suskubo pakviesti į orkestrą jaunimo ir pabandė juos susodinti su senaisiais muzikantais: „Dabar, žvelgiant į tuos metus, galiu pasakyti: lengva nebuvo, bet pradžia buvo nebloga. Be to, po pirmųjų pasirodymų sulaukėme ir Palangos valdžios, tuometinio Palangos vadovo, vykdomojo komiteto pirmininko Daniaus Puodžiaus palaikymo. Jeigu ne jo dėmesys ir parama, tai tų aukštumų, kurių mes per laiką sugebėjome pasiekti, tikrai nebūtume pasiekę“.

Ypatinga buvo 1980-ųjų vasara: „1980-ieji Palangos orkestrui svarbūs dar ir tuo, kad būtent tų metų vasarą Palangos orkestras pradėjo groti tuometiniame Botanikos parke. Iki tol mumis dar nelabai pasitikėjo ir siūlė groti kartu su rotondoje vasaromis koncertuodavusiu profesionaliu Klaipėdos kultūros ir poilsio parko orkestru „Bangpūtys“. Vienerius metus, galima sakyti, vieną sezoną atgrojome kartu, o nuo 1981-ųjų vasaros mus vienus paliko. Būta šiokios tokios trinties, bet vis dėlto nuspręsta, kad mes patys puikiai susitvarkome: ir pražygiuojame, ir koncertus atgrojame“, – pasakojo R. Petraitis.
Pergalių, įvairių pasiekimų būta išties daug. R. Petraičio vadovaujamas orkestras 1980, 1983, 1985, 1987 m. respublikiniuose pučiamųjų orkestrų konkursuose įvairiose grupėse pripažintas pirmuoju. 1988 m. vykusiame pirmajame Visasąjunginiame pučiamųjų orkestrų konkurse iškovotas laureato vardas. Aktyviai koncertuota ne tik Palangoje, bet ir visoje Lietuvoje. Išvykose grota: Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Maskvoje, Jerevane, Taline. Orkestro muzika įrašyta respublikiniame radijuje ir televizijoje. 1989 m. gegužės 25 d. Palangos miesto Vykdomojo komiteto sprendimu vėl tapo profesionaliu pučiamųjų orkestru.

Naujovių pradininkas

Būtent R. Petraičio iniciatyva 1979 m. prie orkestro suburta šokėjų-būgnininkių grupė: „Tokią turėjo tik „Trimitas“ ir mes. Tačiau „Trimitas“ turėjo būgnininkes, o mes pirmieji nusprendėme būgnus pakeisti „bumbulais“. Tuo metu buvo surinkta tokia aštuonių merginų komanda, kad mes per likusius beveik 20 metų tokios nebeturėjome. Ir net dabar, kai esu apvažiavęs daugybę šalių ir matęs daugybę orkestrų, tokios merginų šokėjų komandos nemačiau... Na, gal prezidentinio JAV oro pajėgų orkestro merginos, vadinamosios „mažoretės“, galėtų mūsiškėms prilygti. Tad mes turėjome tokias šokėjas, kad joms ir šokti beveik nereikėjo: aukštos, lygios, gražiai nuaugusios – pražygiuoja, ir jau gražu.“
Ne tik dėl merginų grožio dirbti Palangos orkestre buvo įdomu. Dirigento teigimu, repertuaras, programos buvo gana novatoriškos net ir patiems muzikantams. „Niekam ne paslaptis, kad tarybiniais metais orkestro repertuaras buvo nė kiek ne menkesnis iššūkis, kaip moteriai madingai apsirengti. Kur tik mes neieškodavome natų: nuo Maskvos iki tolimiausių kampelių. Šiek tiek gelbėdavo tai, kad radau draugų stažuotėse Maskvoje, P. Čaikovskio konservatorijoje, ir kolegos natų nepavydėdavo – imkite ir vežkitės. Bičiuliai iš JAV atvežė amerikietiškų maršų natų, kurias perrašinėdavome – šie maršai puikiai skambėdavo, visi stebėdavosi, iš kur, nuo ko „nusirašėme“, – tikino R. Petraitis.

Pasirinktas repertuaras pamažu ir tapo sėkmės pagrindu, išskirtiniu bruožu: „Mūsų maršai skambėjo vakarietiškai, be to, mūsų orkestras buvo stiprus tuo, kad puikiai grojo lauke, ir mes pirmieji pradėjome rengti atskirus pasirodymus – blic koncertus. Mes juk vasarą neatostogaudavome, kaip kiti orkestrai, o dirbdavome: penkias dienas per savaitę grodavome rotondoje, nužygiavę iki jos ratą J. Basanavičiaus gatve nuo „Pajūrio“ viešbučio iki Jūratės ir Kastyčio skvero ir paskui iki parko. O blic koncertai būdavo rengiami lauke, tarkim, pasitinkant kokius nors į Palangą atvykstančius garbius svečius. Juk anuomet buvo manoma, jog pučiamųjų orkestras – tai maršai: paradai ir laidotuvės. Žodžiu, kažkas arba iškilmingo, arba nuobodaus, arba ir iškilminga, ir nuobodu. Tuo tarpu Palangos orkestras kartu su šokėjomis sugrodavo 15–20 minučių koncertą lauke ir grodavo lengvų, populiarių kūrinių aranžuotes, ko Lietuvoje iki mūsų niekas nedarė.“
Palangos orkestras buvo daugelio naujovių pradininkas. Dirbo su tokiais aranžuotojais, kaip Rimantas Giedraitis, Kazimieras Daugėla, Tauras Adomavičius ir kitais, kurie, galima sakyti, kurdavo muziką būtent šiam kolektyvui. Šiandien daug pučiamųjų orkestrų atliekamų kūrinių aranžuočių pirmąkart nuskambėjo, atliekamos būtent Palangos orkestro, kai jo vadovas buvo R. Petraitis.

Pokštas, besitęsiantis du dešimtmečius

Simboliška, jog Palangos orkestras paskutinį kartą išformuotas ir vėl atkurtas tą pačią dieną – balandžio 1-ąją.
Lemtingą 1992 m. balandį R. Petraitis vadina vienu sunkiausių periodų savo gyvenime: „Man tada buvo 35 metai. Ir aš buvau subrendęs, ir orkestras žinomas ir garsus ne tik Lietuvoje – juk važiuodavome koncertuoti į Maskvą, Jerevaną, Taliną, skindavome laurus konkursuose. O čia staiga tau tiesiog žemė iš po kojų išslysta. Ir ne man vienam – ir tiems bendražygiams, tiems muzikantams, kurie patikėjo manimi ir orkestru, kurie atvažiavo į Palangą – kai kurie jų paaukojo savo paskyrimus į kitus miestus. Taip, aš suprantu, laikmetis buvo sudėtingas, keitėsi santvarka, ir lėšų stygius išties buvo jaučiamas. Bet niekas kitų išeičių neieškojo, pasirinko lengviausią – naikinti.“
Paskutinį kartą R. Petraičio diriguojamas profesionalus Palangos orkestras koncertavo 1992 m. Stasio Vainiūno muzikos mokykloje sausio 13-osios minėjime. Balandžio 1 d. išformuoti kaip kolektyvas, muzikantai pasklido dirbti įvairių kitų darbų. Dar kartą visi susirinko jau 1993 m. gegužės 8 d. koncertui. Tądien švęstas Palangos orkestro keturiasdešimtmetis. Simboliškai, žinoma, nes tokio kaip orkestro jau nebebuvo. Įdomu tai, kad net ir išformuotas, neegzistuojantis Palangos orkestras sugebėjo triskart su koncertais nukeliauti į Vokietiją ir ten pristatyti Palangą, miestą, kuris jų nevertino ir nemylėjo.

Pasak dabartinio kolektyvo vadovo Vyganto Rekašiaus, Palangos orkestre trombonu su pertraukomis grojusio nuo 1986-ųjų, anuo laikotarpiu užmegzti ryšiai su viena Vokietijos Bavarijos krašto muzikų draugija („Nordbayerisches Musikbund“). Tik jos dėka orkestrantai dar rinkdavosi, pagrodavo, rengdavo programas ir keliavo. Ryšiai su šia draugija palaikomi iki šiol. O tik atkurtas, švęsdamas draugystės dešimtmetį, dalyvavo Bavarijos krašto muzikų draugijos 50-čio proga organizuotame tarptautiniame pučiamųjų orkestrų festivalyje. Ten vykusiame konkurse, savo žanro kategorijoje, pelnė aukščiausią įvertinimą.
Antroji iš lemtingųjų balandžio 1-ųjų – 2000 m. „Ne, orkestro atsikūrimo data specialiai derinta nebuvo. Tiesą sakant, tik kiek vėliau patys pasijuokėme, jeigu kas nors būtų nepavykę, būtume viską nurašę kaip balandžio pirmosios pokštą. Tiek tų sąsajų su data. Bet, kaip matote, šis pokštas, kurio data sutapo su skaudžia orkestrui 1992-ųjų diena, tęsiasi jau aštuoniolikti metai, ir jau tapo atskira, savarankiška viešąja įstaiga“, – kalbėjo atsikūrusio Palangos orkestro vadovas V. Rekašius.

Fenikso dalia

Nuo 2000-ųjų Palangos orkestrui vadovaujantis ir diriguojantis V. Rekašius sako, kad orkestras atgimė labai natūraliai – iš ištikimybės profesijai, pučiamųjų muzikos tradicijai, nuoširdaus ir tikro noro muzikuoti: „Mes, orkestrantai, kartais susitikdavome, padūsaudavome prisimindami, kokie geri laikai buvo, kaip smagu būdavo kartu groti. Ir kažkaip gimė sumanymas: o kodėl gi nesusirinkti kartu, nepabandyti pagroti? Be jokių toli siekiančių planų – tiesiog savo malonumui prisiminti bendrą grojimą.“
Ruošdamasis pirmajam susitikimui su kolegomis, V. Rekašius pervertė R. Petraičio jam patikėtą biblioteką ir atrinko kūrinių: „Puikiai prisimenu tris maršus, kuriuos ir šiandien grojame žygiuodami: Tauro Adomaičio „Visada pirmyn“, „Legionierių maršas“ ir „Lybišska“. Beje, „Legionierių maršą“ Palangos orkestre visada grojame mūsų muzikantų gimtadienių proga. Ir dera paminėti, jog nė vienas Lietuvos orkestras šio maršo negroja. Aš jį atsimenu dar nuo pirmųjų koncertų su Palangos orkestru: dar tada senieji muzikantai sakydavo, jog jau porą dešimčių metų „Legionierius“ groja. Nuo to laiko praėjo trisdešimt metų, o šis maršas, kaip ir kiti du, sugroti pirmojoje repeticijoje, tebeskamba. Aš sąmoningai jų nekeičiu, nes jie labai patogūs groti žygiuojant. Pagal maršus, kuriuos žygiuodami groja muzikantai, ne tik profesionalai, bet ir besidomintys pučiamųjų muzika klausytojai pačius orkestrus sugeba atskirti. Mes, Palangos orkestras, turime apie šešetą tokių maršų.“

Į pirmąjį susitikimą susirinkta vilos „Anapilis“ salėje. Atėjo dalis senųjų muzikantų. V. Rekašius taip pat pakvietė jaunuolių iš muzikos mokyklos. Pats į rankas paėmė batutą, nes juk kažkam reikėjo diriguoti. „To, kas tąkart vyko, repeticija nepavadinsi. Susirinkome, padraugavome, pasidalijome prisiminimais ir pagrojome. Ir jau net ne aš, o jau, kas dabar, ir neatsiminsiu, paklausė, kada kitą kartą renkamės?“, – kalbėjo V. Rekašius, pridėdamas, kad, sužinojęs apie šį susitikimą, būtent buvęs kolektyvo vadovas R. Petraitis pirmasis garsiai prašneko apie orkestro atgimimą.
Tų pačių metų vasarą Palangos orkestrą jau buvo galima išvysti koncertuojant aikštėje prie kurhauzo, žengiantį kurorto gatvėmis ir grojantį miesto šventėse, Botanikos parko rotondoje. Orkestro ateitis ir pirmieji pasirodymai suplanuoti prie apvalaus stalo ir aštuonių akių. „Susėdome aš, Romualdas Petraitis, orkestre anksčiau klarnetu grojęs Romas Kisielis ir tuometinis Palangos miesto meras Raimundas Palaitis. Prakalbome, kad pradžioje būtų labai smagu sudalyvauti Kurorto sezono atidarymo šventėje ir dalyvavome. Taip pat užsiminėme, kad būtų labai gražu atgaivinti tradiciją – koncertus Birutės parko rotondoje. Nes juk ir Palangos orkestras nuo senų laikų asocijuojasi būtent su vasaros koncertais parke. Patikinau, kad mes galime tai padaryti, ir nieko daugiau aiškinti nereikėjo. Juolab kad ir mes atėjome jau padarę šiokių tokių žingsnių – jau susibūrę, norintys ir galintys groti“, – prisiminė V. Rekašius.
Po poros dienų sulaukė skambučio. Pranešta, kad orkestras vasarą gros parke. Iki šiol V. Rekašius prisimena tą akimirką – valdžios pasitikėjimas, požiūris į orkestrą, į kultūrą, į tradicijas ne tik sujaudino, bet ir reiškė didžiulę atsakomybę. Atgimęs Palangos orkestras privalėjo viską padaryti kiek įmanoma geriau – augti, žengti į priekį ir garsinti Palangą profesionalumu, įdomiomis programomis.
Atsikūręs Palangos orkestras netrukus vėl sužibo. 2001 m. Panevėžyje vykusiame pirmajame Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionate Palangos orkestras tapo nugalėtoju. 2002 m. nominacijoje „Nauja suspindusi žvaigždė“ laimėjo Lietuvos liaudies kultūros centro įsteigtą prizą – „Aukso paukštę“. Antrajame Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionate aukščiausioje kategorijoje tapo II vietos laureatu.

Pirmiausia – žmonių orkestras

Kai Vygantas Rekašius prisijungė prie orkestro, jam tebuvo septyniolika: „Aš atėjau ir pasijutau, lyg būčiau čia jau seniai buvęs, esąs bendraminčių kompanijoje. Ir štai jau trys dešimtmečiai mano gyvenimas susijęs su Palangos orkestru. Džiaugiuosi, kad likimas mane čia atvedė, kad vėlesniame etape teko ir orkestro vairą perimti. Palangos orkestras yra kažkas ypatingo: jis – mano gyvenimo dalis, ir, sakyčiau, viena svarbiausių.“
Vienas pagrindinių orkestro sėkmės garantų, žinoma, be jo profesionalumo, V. Rekašiaus įsitikinimu, yra pačių muzikantų požiūris ir į orkestrą, ir vienų į kitus, šimtaprocentinis supratimas ir pagalba: „Atsimenu tą pirmąjį įspūdį, užgrojus kartu su orkestru, nes iki tol teko groti Telšių statybos tresto pučiamųjų orkestre, muzikos mokyklos orkestre ir labiau mėgėjiškuose kolektyvuose, kur ir skambėjimas, ir muzikinė dermė nebuvo tokia švari, profesionali, ir aš nebuvau prie to įpratęs. O čia groji ir viskas suskamba ypatingai: gražiai, subalansuotai, tembrai suformuoti. Tikrai pajutau, kaip plaukai pradėjo šiauštis. Šis santykis man brangus iki šiol. Juk ir dabar mūsų orkestre tebegroja muzikantų, kurie groja nuo pat mano atėjimo. Geras muzikantas, atlikėjas – labai svarbu, bet jis turi būti ir žmogus plačiąja šio žodžio prasme, kurio santykis su tuo, ką daro, vertybių skalė sutaptų su kolegų. Kviesdami muzikantus į kolektyvą, ir tam taip pat skiriame daug dėmesio.“

Šiuo metu Palangos orkestre groja 35 muzikantai. Niekas nesiginčytų, kad Palangos orkestras yra užauginęs daugybę puikų muzikantų. Jie groja kituose profesionaliuose Lietuvos orkestruose, tiek pučiamųjų, tiek simfoniniuose. „Susitikus su jais, visada malonu girdėti, kaip šiltai jie atsiliepia apie tą laiką, kurį praleido grodami mūsų orkestre, ir apie tą patirtį, kurią jie įgijo. Mums padeda Stasio Šimkaus konservatorija, parekomenduojanti, kokius studentus mes galėtume pasikviesti studijų metais pagroti kartu su mūsų orkestru. Juk ir aš tokiu būdu atėjau į orkestrą. Be S. Šimkaus konservatorijos, pas mus ateina Klaipėdos universiteto Menų fakulteto studentai – geri, perspektyvūs, žingeidūs muzikantai, kurie išties nori groti. Studentai – didžiulė paspirtis mums, ir išties gera praktika jiems patiems. Ir dar vienas aspektas. Tuos studentus, kurie, baigę S. Šimkaus konservatoriją ir groję Palangos orkestre, tęsia studijas Vilniuje, Muzikos ir teatro akademijoje, graibstyte graibsto Vilniaus orkestrai. Šie jauni žmonės neturi didelių sunkumų, įsiliedami į naują kolektyvą, sėda ir iškart groja“, – kalbėjo V. Rekašius.
Pasak dirigento, orkestrinis muzikavimas, muzikavimas ansamblyje reikalauja papildomų įgūdžių: gebėjimo klausytis balanso, valdyti jį, pagauti, suvaldyti štrichus ir „prikibti“ prie visos grupės štrichuotės. Šie įgūdžiai atsiranda tik grojant su orkestru: „Išties labai smagu būna girdėti gerus atsiliepimus apie tą patirtį, tą meistriškumą, kurį jauni muzikantai įgyja, grodami su mūsų orkestru ir tai, kad tie metai nepraėjo veltui. Vadinasi, darbas, kurį mes čia, Palangoje, darome, padeda vystytis ir muzikantams, ir pačiam žanrui – vienu žodžiu, mes prisidedame prie pučiamųjų muzikos tradicijų puoselėjimo ne tik mūsų mieste, bet ir visoje Lietuvoje.“

Tęsia tradicijas – kuria rytojų

Viena svarbiausių šiandienos Palangos orkestro pareigų – antrą šimtmetį Palangos grafų pradėtas tradicijas tęsiantys koncertai parke kiekvieną vasaros ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį.
Palangos orkestras aplanko klausytojus ir per žiemos šventes. Su Kalėdinės muzikos programa iškeliauja į Palangos ir aplinkinių miestų bažnyčias. Nuo pat pradžių dalyvauja ir sakralinės muzikos festivalyje „Ave, Marija“, kuris vėliau pervadintas kitu pavadinimu – „Pasaulio balsai“. Jame Palangos orkestras sceną dalijosi su Asta Kriščiūnaite, Eduardu Kaniava, Tomu Povilioniu, Liudu Mikalausku, Virgilijumi Noreika, Eugenijumi Chrebtovu, Ieva Prudnikovaite.
2018 m. pavasarį, per „Palangos dienų“ šventę, į Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčią Palangos orkestras vežė gražiausių sero Andrew Lloyd Webber miuziklų kūrinių programą, skirtą maestro 70-mečiui. Tuomet orkestrą papildė solistai Kristina Jatautaitė, Andrius Bartkus. „Kiek anksčiau šioje bažnyčioje jau teko pasirodyti kartu su A. Kriščiūnaite ir V. Noreika. Visi koncertai, kurių metu galime pačiupinėti, parengti kitokį repertuarą, mums yra labai brangūs“, – kalbėjo V. Rekašius.

Ypatingą dovaną Palangos orkestras 2018 m. paskyrė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį švenčiantiems palangiškiams bei miesto svečiams, surengdamas orkestro ir roko grupės „Biplan“ koncertą „Už laisvę“, skirtą jubiliejinei Vasario 16-ajai.
Su Palangos orkestro vardu susijęs ir pučiamųjų muzikos festivalis „Pajūrio dūdos“. Festivalio formato orkestrų pasirodymų Palangoje būta ir kur kas anksčiau, tačiau Palangos orkestras, Audros Lukauskytės išsakytos idėjos vedamas, 2001-aisiais surengė festivalį, kuris vėliau imtas vadinti „Pajūrio dūdomis“, o šiuo metu išaugo į tarptautinį pučiamųjų muzikos festivalį „Amber Wind”. „Pradžioje pavadinimo „Pajūrio dūdos“ dar nebuvo. Pavadinome renginį tiesiog pučiamųjų muzikos festivaliu. Pasikvietėme pučiamųjų orkestrą iš Piarnu – su šiuo miestu Palanga susigiminiavusi, – dar keletą orkestrų iš Lietuvos. Pirmojo festivalio metu kiekvienas orkestras buvo parengęs atskirą pasirodymą. Po jo gimė idėja rengti rimtesnę programą kitam festivaliui, kuris vyko 2003-iais Į antrąjį festivalį mums pavyko pakviesti dešimt orkestrų – iš viso apie 400 muzikantų. Atvyko visi didžiausi ir geriausi Lietuvos orkestrai: „Trimitas“, VRM, Lietuvos kariuomenės. Ir iš užsienio svečių pasikvietėme – Latvijos kariuomenės orkestrai iš Liepojos, iš Daugpilio“, – kalbėjo V. Rekašius.
Šią gerąją patirtį Palangos orkestras taiko ir šiandienos festivaliuose, vis labiau atliepdamas Europos pučiamųjų muzikos aktualijas. Per pastaruosius dvejus metus „Amber Wind“ programoje blizgėjo geriausi Lietuvos orkestrai ir tokie Europos pučiamųjų muzikos grandai, Europos ir pasaulio čempionai, kaip „BrassBand Willebroek“ iš Belgijos, „Stavanger Brass Band“ iš Norvegijos ar legendiniai „Cory Band“ iš Velso. Palangoje taip pat lankėsi tarptautinį pripažinimą pelnę ansambliai, solistai ir kompozitoriai.
2020-aisiais „Palangos orkestras“ surengė pirmąjį naujų kūrinių pučiamųjų orkestrams kūrybinį konkursą, pašvęstą Palangos sugražinimo Lietuvai šimtmečiui, kurio metu pasaulį išvydo net septyni nauji lietuvių kompozitorių kūriniai.
Všį Palangos orkestras organizuoja tarptautines pučiamųjų žanrui skirtas konferencijas ir bendradarbiauja su Lietuvos bei Europos pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacijomis. 2024-aisiais Palangoje organizuos Europos varinių pučiamųjų orkestrų čempionatą.
„Iš viso Palangos orkestras kasmet surengia per 60 koncertų. Tačiau „Orkestro vasara“ – atskiras reiškinys, atskira tradicija. Su šiais koncertais užaugo klausytojų kartos. Man malonu, kad mes šią tradiciją sėkmingai tęsiame. Sakau „sėkmingai“, nes išties daugybė žmonių, atvažiavę vasarą į Palangą, ateina į parką pasiklausyti „Orkestro vasaros“. Ir po koncertų prieina padėkoti, sakydami, kad jau ne pirmą sezoną ir patys klausosi, ir draugams pataria ateiti į parko koncertus. Praėjusią vasarą itin sujaudino viena jauna pora, po koncerto priėjusi su gėlių puokšte, padėkojusi ir prisipažinusi, kad iš Rygos specialiai atvažiavo pasiklausyti koncerto. Tad ar bereikia geresnio pripažinimo?“, – klausia V. Rekašius.

Parengė Viktorija Puidokė

Palangos orkestras. Dialogai

GAUSIAI ILIUSTRUOTA DOKUMENTINĖ PUBLICISTIKA.

Suskaitmenintoje Poznanės bibliotekoje laikraštyje „Nowiny Lekarskie“ rastas seniausias įrašas apie pučiamųjų̨ muzikos koncertą̨ Palangoje. Tačiau tikėtina, jog grafas Juozapas Tiškevičius orkestrą koncertams samdydavo ir dar anksčiau. Tai patvirtina ir Grafo Felikso Tiškevičiaus sesers Elenos Tiškevičiūtės-Ostrovskos (1876–1953) prisiminimuose aprašomas XIX a. devintojo dešimtmečio Palangos kurorto muzikinis gyvenimas

Birutės parke pastatyta rotonda – pučiamųjų instrumentų orkestro estrada.

Oficialus Palangos miesto pučiamųjų̨ instrumentų orkestro gimtadienis, orkestrui vadovauja Augustas Juška.

Palangos orkestrui suteikiamas profesionalaus orkestro statusas. Deja, po poros metų statusas panaikinamas.

Palangos miesto valdžios nutarimu dėl lėšų stygiaus orkestras išformuojamas, vadovas Augustas Juška palieka vadovaujančias pareigas ir išvažiuoja iš Palangos.

Naujuoju orkestro vadovu paskiriamas Romualdas Petraitis.

„Palangos orkestras“ vienas pirmųjų Lietuvoje suburia merginų grupę, papildančią orkestro žygiavimą ir koncertus. Tokias šokėjas iki tol turėjo tik orkestras „Trimitas“. Vis dėlto „Trimitas“ turėjo būgnininkes, o palangiškiai pirmieji nusprendė būgnus pakeisti bumbulais.

Palangos miesto Kultūros skyriaus įsakymu dėl lėšų stygiaus orkestras išformuojamas, vadovas Romualdas Petraitis atleidžiamas iš pareigų.

Atstatoma Birutės parko rotonda.

Trombonisto Vyganto Rekašiaus pakviesti muzikantai bendromis jėgomis atkuria Palangos orkestrą. V. Rekašius tampa orkestro vadovu ir dirigentu.

Palangos orkestras susigrąžina profesionalaus scenos meno įstaigos statusą ir išlieka vieninteliu profesionaliu Palangos meno kolektyvu per visą pastarąjį šimtmetį.